Veislės istorija

Mopsai: gyventi dėl žmonių
Senovės Kinijoje mopsus garbino dėl raukšlėtos kaktos. Tokias pat raukšles, liudijančias proto galią, tušu piešdavo ant imperatoriaus kaktos. Ką gi, skirtingai nei imperatoriui, mopsui nupiešti proto vagelių nereikėjo…

 

Kontribucija – mopsais

Pirmosios žinios apie mopsus aptinkamos lamų rankraščiuose, kur budistų vienuolynai minimi kaip mopsų veisimo centrai. Ir Tibete, ir patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo laikomi šventaisiais šunimis ir slepiami nuo paprastų žmonelių akių. Kai valdovai mokėdavo kontribuciją, atsiskaitydavo auksu, brangiaisiais akmenimis ir mopsais.

Mopsai ne visada varginosi bėgti paskui valdovą – juos gabeno puošniuose neštuvuose. Turėjo savo tarnus ir ginkluotą sargybą, o įvykus politiniam perversmui, slapstėsi kaimyniniame Taivanyje. Imperatoriaus rūmuose, be mopsų, dar būta pekinų, šunų liūtukų ir Lo-sze (provincijos sostinės vardas). Mopsų protėviais ir laikomi Lo-cze šunys.

Mopsai puikiai ištvėrė ilgas keliones buriniais laivais, kol iš Kinijos pasiekė Europą. Stebuklingas kinų šilkas, porcelianas ir egzotiškieji mopsai pasiekė mūsų kontinentą 1500-1600 m., kinams ėmus prekiauti su Portugalija, Ispanija, Olandija ir Anglija. Pirmiausia su laivybos kompanijos „Dutch East India Company“ reisiniais laivais mopsiukai atvyko į Olandiją.

Vedybinio guolio dalybos

Apie mopsus prikurta gražių istorijų. Štai Prūsijos karalius Vilhelmas I miega savo menėje. Įslenka žudikas. Mopsas, pats budriausias sargybinis, pažadina visus ir išgelbsti karaliui gyvybę. Po šio įvykio Vilhelmų dinastija ima garbinti mopsus, todėl Vilhelmas II net į karūnavimo iškilmes atvyksta lydimas savo šunų.
Arba Orano princo Vilhelmo (Nyderlandų politinis veikėjas, kovojęs prieš ispanų kolonistus) istorija. Už ištikimybę ir drąsą šio politinio veikėjo mopsas buvo paskelbtas Oraniečių simboliu ir pavaizduotas herbe. Vėliau jį pavadino partiniu mopsu.

Mopsai tapo ir moterų palydovais, nes raukšlėti snukeliai bei išsprogusios akys pabrėžė neprilygstamą damų grožį. Ne veltui Napoleono žmona Žozefina nepaleisdavo iš rankų mopsiuko, ir vargšas Napoleonas vedybinį guolį dalijosi su… šunimi.
Deja, Prancūzijoje kilęs antimonarchistinis judėjimas sunaikino daug mopsų. Tas pats atsitiko Rusijoje, kai Spalio revoliucijos šaukliai paragino išguiti veislinius šunis.

Tačiau mopsų snukeliai išliko Goy‘os, Van Loo, Serovo, Tissot, W.Hogarth‘o drobėse. Keraminių mopsų skulptūrėlių išliko Kinijoje, ten ir dabar tikima: mopsai atneša į namus laimę ir taiką.

Šiais laikais mopsai okupavo vaidybinių filmų aikšteles. Ryškiausias pavyzdys – amerikiečių komedija „Vyrai juodais drabužiais” (Men in Black), arba vaikus sužavėjęs „Milo ir Otis“. Ką bekalbėti apie juostą „Mopsų planeta“ (Planet of the Pugs), bet aukščiausia viršūnė – Kanų apdovanojimas už nepriekaištingą mopso rolę istorinėje juostoje „Marija Antuanetė“.

Gyvenimo pyragas

Pirmas lietuviškas mopsas, smėlio spalvos kalytė Oretta, 1993 m. atkeliavo į vilniečių Veličkų šeimą iš Podolsko. Nijolė Veličkienė, kailių imperijos savininkė, vienu metu net veisė mopsiukus. Šiuo metu mopsų veisimu ir specializuotomis parodomis rūpinasi Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubas, mūsų krašte priskaičiuojama apie pora šimtų šio veislės šunų.

„Kol neturėjau mopsų, neįsivaizdavau, koks yra gyvenimo pyrago skonis,– kalbėdama apie augintinius, metaforų nevengia Justina Kaliatkaitė, 3 mopsų šeimininkė. – Išveisiau 2 mopsų vadas ir jau žinau pyrago, apibarstyto cukraus pudra, skonį. Be „mopsiškos pudros“ savo gyvenimo neįsivaizduoju“.

Mopso laimė: būti su žmonėmis

Lietuvoje juos vadina mopsais, Anglijoje pug, Italijoje caganlino, Ispanijoje dogullo, Prancūzijoje carlin. Su prancūziškuoju carlin susijusi Arlekiną vaidinusio aktoriaus Carlin‘o pavardė.

Mopsai iš tikrųjų asocijuojasi su klounada. Visa povyza rodo: štai koks aš nepaprastas! Mopsai yra kinologijos pabaigtuvių vainikas, juokauja šių šunų augintojai. Suprask, geriau už mopsus nnieko nėra. Jie nei per dideli, nei per maži. Nei per judrūs, nei flegmatiški. Jie – universalūs.

Juodas snukelis, buka nosis, išsprogusios akys ir raukšlėta kakta primena beždžionėlę, bet kvailų pokštų šis šuo nemėgsta. Jis nepaprastai gerbia ir myli žmones, todėl pagarbaus elgesio tikisi iš žmonių. Julab kad su juo gyventi lengva, o  prižiūrėti nesunku. Pakanka kartą per savaitę pašukuoti trumpą kailiuką, saugoti, kad nesusižeistų akis, kad karštomis vasaros dienomis nesutriktų kvėpavimas.

Mopsų nepaveikė šunų mados. Kokie atsirado, tokie tebėra. Jie iš mastifų (rotveileriai, buldogai ir kt. stambūs šunys), ir nors mastifų šeimoje jie patys mažiausi, buldogiškas būdas, tvirti žandikauliai tokie pat, kaip kitų mastifų. Tik jie nemėgsta, o gal ir nemoka kąsti.

Nuo Kinijos imperatoriaus laikų mopsų paskirtis buvo ir tebėra lydėti žmones, todėl mopsiškos laimės viršūnė – būti su žmonėmis, gyventi dėl žmonių.

 

Šaltinis: http://www.kinologija.lt/?p=1605