Mopso veislės standartas

Mopso spalva

Priežiūra, auklėjimas, veisimas

Klubo mopsų veislynai

Skelbimai
(vados, šuniukai, dingę/rasti)

Mopsai – imperatorių šunys

Pirmos žinios apie mopsus aptinkamos lamų rankraščiuose. Juose budistų vienuolynai minimi kaip mopsų ir kitų šventųjų šunų veisimo centrai. Ir Tibete, ir vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, juos slėpė nuo paprastų žmonių akių. Kinų kronininkai rašė, jog 900 metais prieš Kristaus gimimą Kinijos imperatorius kontribuciją mokėjo auksu, brangenybėmis ir… mopsais! Mopsai buvo ne šiaip sau šunys – turėjo savo tarnus, juos saugojo ginkluota sargyba. O garbino juos už karališką ženklą – diademą. Paprasčiau sakant, raukšlėtą kaktą. Tokias raukšles – proto ženklą – tušu išraitydavo ant Kinijos valdovo kaktos. Neva, raukšlės liudijo, kad išrinktasis yra nepaprastų proto galių žmogus. Taigi, imperatoriui reikėjo “nupiešti” proto vageles, o mopsus paženklino pati gamta! Nemanykite, kad Kinijoje mopsai visada gyveno kaip rojuje. Pasitaikė ir juodų dienų, kai juos slėpė kaimyniniame Taivanyje. Buvo laikai, kuomet tokių šunų niekam nereikėjo. Beje, apie imperatoriškųjų rūmų keturkojus gyventojus. Čia gyveno pekinai, šunys liūtukai ir Lo-sze (provincijos sostinės vardas – red.). Mopsų protėviais laikomi Lo-cze, kilę iš Sičuanio provincijos šunų, išvestų Tibete. Mopsų veislę labai puoselėjo Sun dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Tais laikais mopsiukai ne visad varginosi bėgdami paskui valdovą – juos gabeno specialiais neštuvais. Sung dinastijos laikais (1279-960 m.) mopsus šaukė Lo-Chiang-sze, vėliau – Pai (trumpakojis, bukanosis).

Mopsų paplitimas į kitas šalis

Mopsai puikiai ištverdavo ilgas keliones buriniais laivais. Iš tolimosios Kinijos jie pasiekė kitus žemynus. Kai 1500-1600 metais kinai ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Olandija ir Anglija, stebuklingas kinų šilkas, porcelianas ir kt. prekės pasklido po pasaulį. Europą pasiekė ir kinų šunys. Manoma, kad mopsiukai pirmiausia atvyko į Olandiją su laivybos kompanijos „Dutch East India Company” reisiniais laivais. Kelionių metu šuneliai gavo Mopshond vardą. Prancūzijos užkariavimo jie ėmėsi 1553 -aisiais, o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais. Tačiau galima aptikti ir kitokią mopsiukų kelionių versiją – neva, XV amžiuje jų būta Rusijoje, o iš čia kaip carų dovanos pateko į Vokietiją bei kitas Europos šalis.
Rytų šunų kilmė pirmą kartą išsamiau analizuojama tik 1900 m. išleistoje knygoje „Japonų ir kinų šunys”, kur rašoma apie Wang Hou Chun bandymus išvesti mopsus ir suformuoti tvirtesnius veislės pagrindus. Taip pat minima apie imperatoriaus Lo-Sze sugalvotą terminą Pug, norint atskirti šiuos šunis nuo pekinų.
XIX a. Vokietijoje mopsus laikė biurgerių šunimis, jų buvo tiek daug, kad net buvo galima pamatyti laisvai lakstančių miestų gatvėmis.

Vedybinio guolio dalybos

Apie mopsus prikurta gražių istorijų. Štai Prūsijos karalius Vilhelmas I miega savo menėje. Įslenka žudikas. Mopsas, pats budriausias sargybinis, pažadina visus ir išgelbsti karaliui gyvybę. Po šio įvykio Vilhelmų dinastija ima garbinti mopsus, todėl Vilhelmas II net į karūnavimo iškilmes atvyksta lydimas savo šunų.
Arba Orano princo Vilhelmo (Nyderlandų politinis veikėjas, kovojęs prieš ispanų kolonistus) istorija. Už ištikimybę ir drąsą šio politinio veikėjo mopsas buvo paskelbtas Oraniečių simboliu ir pavaizduotas herbe. Vėliau jį pavadino partiniu mopsu.

Mopsai tapo ir moterų palydovais, nes raukšlėti snukeliai bei išsprogusios akys pabrėžė neprilygstamą damų grožį. Ne veltui Napoleono žmona Žozefina nepaleisdavo iš rankų mopsiuko, ir vargšas Napoleonas vedybinį guolį dalijosi su… šunimi.
Deja, Prancūzijoje kilęs antimonarchistinis judėjimas sunaikino daug mopsų. Tas pats atsitiko Rusijoje, kai Spalio revoliucijos šaukliai paragino išguiti veislinius šunis.

Tačiau mopsų snukeliai išliko Goy‘os, Van Loo, Serovo, Tissot, W.Hogarth‘o drobėse. Keraminių mopsų skulptūrėlių išliko Kinijoje, ten ir dabar tikima: mopsai atneša į namus laimę ir taiką.

Šiais laikais mopsai okupavo vaidybinių filmų aikšteles. Ryškiausias pavyzdys – amerikiečių komedija „Vyrai juodais drabužiais” (Men in Black), arba vaikus sužavėjęs „Milo ir Otis“. Ką bekalbėti apie juostą „Mopsų planeta“ (Planet of the Pugs), bet aukščiausia viršūnė – Kanų apdovanojimas už nepriekaištingą mopso rolę istorinėje juostoje „Marija Antuanetė“.

Pirmieji mopsai Lietuvoje

Pirmas mopsas, 1993 m. atvežtas į Lietuvą iš Podolsko, buvo smėlinės spalvos – kalytė ORETTA ( sav. L. Velička). Antruoju numeriu LŠVK knygoje buvo įrašyta juodos spalvos ORETTOS dukra. N.Veličkienė įregistravo ir mopsų veislyną, pavadindama jį “Aksominė širdelė”. Nuo 1994 iki 1996 m. į mūsų šalį iš Slovėnijos atvežti 4 mopsai, tačiau aktyviau parodose jie nedalyvavo. Mopsų “eros” pradžia, ko gero, galime laikyti 1999 metus, kai vilnietė T. Rinkevičienė garsiame Sankt Peterburgo veislyne “Iz Doma Simby” įsigijo patinuką ODISEY IZ DOMA SIMBY. Nuo 2000 iki 2004 m. šis patinukas nuolat dalyvavo parodose, laimėdavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo dėka pagausėjo mopsų šeima. 2002 m. Lenkijoje įsigytas perspektyvus patinukas ANEKS MOPSI RAJ (sav. R. Samuolienė), kuris taip pat sėkmingai pasirodė šunų parodose. 2003 m. iš Baltarusijos kinologų nupirkta mopsų porelė – kalytė EZHENKA EL SINIGUAL ir patinėlis LEON (sav. B. Jakonienė). Didžiausias susidomėjimas veisle prasidėjo susikūrus Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubui (2000 m.). Klubui pradėjus rengti kasmetines specializuotas parodas, jose buvo galima išvysti puikių mopsų iš Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Įsikūrus veislės klubui ir Lietuvoje imta veisti puikius mopsus, kurie puikiai rodėsi parodose ir jau 2013 metais Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klube registruotas pirmasis mopsas tarptautinio grožio čempionas (C.I.B.) LEWIS MAGNETIC MAŽIEJI ŠEŠĖLIAI (veis. J. Zakrė, sav. L. Leistrumaitė). Šis mopsas gimęs Lietuvoje yra daugkartinis Klubo Nugalėtojas, Baltijos Šalių Čempionas, bei veteranų klasės antros vietos nugalėtojas Pasaulinėje šunų parodoje Leipzige, Vokietijoje 2017 metais (WDS’2017), taip pat puikiai pasirodęs daugelyje Europos šalių parodų – Lenkijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Rusijoje, Latvijoje, bei Estijoje. Šiuo metu Lietuvoje turime jau ne vieną mopsą gavusį tarptautinį grožio čempiono titulą.

Nuo Lietuvos Kinologų Draugijos (LKD) įsteigimo (1992 m.) iki šiandien Lietuvoje jau yra užregistruota virš 2000 mopsų!

Mopso laimė: būti su žmonėmis

Lietuvoje juos vadina mopsais, Anglijoje pug, Italijoje caganlino, Ispanijoje dogullo, Prancūzijoje carlin. Su prancūziškuoju carlin susijusi Arlekiną vaidinusio aktoriaus Carlin‘o pavardė.

Mopsai iš tikrųjų asocijuojasi su klounada. Visa povyza rodo: štai koks aš nepaprastas! Mopsai yra kinologijos pabaigtuvių vainikas, juokauja šių šunų augintojai. Suprask, geriau už mopsus nieko nėra. Jie nei per dideli, nei per maži. Nei per judrūs, nei flegmatiški. Jie – universalūs.

Juodas snukelis, buka nosis, išsprogusios akys ir raukšlėta kakta primena beždžionėlę, bet kvailų pokštų šis šuo nemėgsta. Jis nepaprastai gerbia ir myli žmones, todėl pagarbaus elgesio tikisi iš žmonių. Julab kad su juo gyventi lengva, o  prižiūrėti nesunku. Pakanka kartą per savaitę pašukuoti trumpą kailiuką, saugoti, kad nesusižeistų akis, kad karštomis vasaros dienomis nesutriktų kvėpavimas.

Mopsų nepaveikė šunų mados. Kokie atsirado, tokie tebėra. Jie iš mastifų (rotveileriai, buldogai ir kt. stambūs šunys), ir nors mastifų šeimoje jie patys mažiausi, buldogiškas būdas, tvirti žandikauliai tokie pat, kaip kitų mastifų. Tik jie nemėgsta, o gal ir nemoka kąsti.

Nuo Kinijos imperatoriaus laikų mopsų paskirtis buvo ir tebėra lydėti žmones, todėl mopsiškos laimės viršūnė – būti su žmonėmis, gyventi dėl žmonių.